Jis įspėjo, kad, pagal teoriją, 20 proc. nedarbo ribos peržengti nevalia, tada prasideda vietos neramumai. Nors nuo šio rodiklio esame dar gana toli, visgi jau vertėtų susiimti.
– Kodėl augo indėliai?
– Žmonės mažiau vartojo, pinigai gulėjo sąskaitose, todėl indėlių skaičius padidėjo. Kita reikšminga priežastis – atlyginimų augimas. Atlyginimai augo tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje ir susidūrė dvi jėgos: pajamų kiekis augo, išlaidos mažėjo.
Dar ekonomika vystosi. Lietuva išgyvena pakankamai gerą laikotarpį, nepaisant Covid-19, ir ekonominis augimas lemia, kad pinigų kiekis didėja.
– Kodėl Lietuvai eksporto srityje sėkmingi metai?
– Eksportas auga, nes mūsų prekybos partneriai išgyvena gerą laikotarpį. Mūsų pagrindinis eksporto partneris – Vokietija. Mes pakankamai maži eksportuotojai, todėl net jei Vokietija susidurtų su didesnėmis, rimtesnėmis problemomis, greičiausiai mūsų eksportas nesumažėtų.
– Kokios galėtų būti Vokietijos problemos?
– Grandinėlė paprasta. Jei JAV vartotojas vartoja, kinai gamina. Jei kinai gamina, vokiečiai eksportuoja technologijas. Jei vokiečiai eksportuoja technologijas, mums taip pat sekasi. Ta grandinė yra gera ir globalūs pramonės pasitikėjimo indeksai yra pakankamai aukšti tiek JAV, tiek Kinijos, tiek Vokietijos. Tai mums leidžia tikėtis, kad galėsime išlaikyti savo eksportą.
Dažnai žvelgiame taip, kad Lietuva turi daug problemų, nes viešbučiai ar dar kažkas yra uždaryti. Tačiau du trečdalius ekonomikos sudaro eksportas, o eksporto grandinėlė, apie kurią kalbėjome, yra pakankamai stipri.
– Iš prastesnių rodiklių turime nedarbo augimą. Gal turėsime perkvalifikavimo iššūkį darbo rinkoje?
– Vienareikšmiškai turėsime persikvalifikavimo iššūkį, nepaisant to, kas vyks su pandemija. Turėsime problemą, nes ateina ketvirtoji pramonės revoliucija, ateina žaliasis kursas. Pandemija šiuos procesus net paspartina.
Paspartino labai paprastai: šiandien dirbu iš namų, tai reiškia, kad naudoju daug daugiau technologijų negu vakar. Nevažiuoju į darbą, nesinaudoju viešuoju transportu, gal jo net mažės ar mažės jo imlumas. Tai reiškia, kad žmonės turės persiorientuoti ir tas persikvalifikavimo iššūkis taps tik didesnis.
– Yra liūdnesnių naujienų – Lietuvoje vėl atnaujinti judėjimo ribojimai, o Vokietija priėmė oficialią poziciją – karantine jiems teks pagyventi ir per Velykas. Kiek tai veikia optimizmą, kuris išsilaikė tiek ilgai?
– Kol kas reakcijos nėra. Indikatoriuose tą reakciją greičiausiai pamatysime po mėnesio ar dviejų. Bet manau, kad žmones tai vers sunerimti. Buvo galima tikėtis per Velykas tam tikrų mobilumo apribojimų, kad nenešiotume viruso iš vieno Lietuvos kampo į kitą. Bet paskutinis pranešimas apie tai, kad susiduriame su naujomis versijomis, kurios piktesnės, sudėtingesnės, gali lemti tai, kad turėsime papildomų suvaržymų.
Bet kokiu atveju, turėsime gilesnes problemas su viena trečiąja ekonomikos, kurią sudaro vartojimas ir paslaugos. Su dviem trečiosiomis – eksportu – problemos greičiausiai neturėsime, nes prekių reikės mūsų eksporto partneriams.
Blogos žinios ir tiems, kurie šiandien neturi darbo, nes ištiko pandemija. Tiems, kurie dirbo padavėjais, barmenais ar dirbo viešbutyje, kuris šiuo metu uždarytas, tai yra ženklas, kad tos darbo vietos neatsidarys dar greičiausiai kelis mėnesius. Labai sunku tikėtis, kad ir praėjus keliems mėnesiams ta darbo vieta išliks. Didelė dalis šių verslų nesulauks rytojaus. Nedarbo rykštė bus stipri. Šiuo metu Lietuvoje nedarbą turime dvigubai didesnį negu euro zonoje, tai problema. Nepaisant visų optimistinių žinių, turime degutą šaukšto mūsų statinėje.
– Aišku, dėl ko atsirado nedarbo problema, tačiau kodėl ji tapo didesnė nei kitose Europos Sąjungos šalyse?
– Praėjusią vasarą buvo taikyta išmokų nedirbantiems žmonėms politika. Tie keli šimtai eurų per mėnesį priviliojo žmones, kurie niekada nesiregistravo kaip nedirbantys. Jie galbūt dirbo šešėlyje. Tačiau valstybės išmokos vilioja: jei jas galima pasiimti, dažniausiai žmonės jas ir pasiima. Tad turime kelis procentus dirbtinio nedarbo pakylimo.
Kitas dalykas, turime problemą su tais žmonėmis, kurie dirba paslaugų sektoriuje. Nors jų nėra tiek daug, kiek Italijoje ar Ispanijoje, vis tiek lygiuojamės į šias šalis. Ispanijoje nedarbas nuo mūsų skiriasi vos keliais procentiniais punktais. Nedarbo padidėjimą lėmė tiek dirbtinės, tiek ir natūralios priežastys, nes įmonės buvo saugomos, todėl žmonės buvo atleisti greičiau.
Tikrą paveikslėlį pamatysime po dviejų ar trijų mėnesių – vasarą. Jei karantinas užsitęs, nematysime pagerėjimo dėl sezoninių darbų, negalėsime važiuoti į pajūrį, naudotis vietinio turizmo paslaugomis, situacija gali dar pablogėti.
Svarbu nekirsti 20 proc. ribos, kuri teorijoje yra įvardijama kaip riba, nuo kurios prasideda vietos neramumai. Kol kas esame pakankamai toli nuo jos, bet nesinorėtų jos kirsti.
